Ta diena, kai nustojau sakyti savo vaikui: „Greičiau, greičiau!“

Šiuolaikinis šeimų gyvenimas dažnai pripildytas darbų, susitikimų, pranešimų ir nesibaigiančių planų. Atrodo, kad kiekviena minutė svarbi, todėl net nepastebėdami pradedame skubinti ir savo vaikus:

– Greičiau valgyk pusryčius!
– Paskubėk apsirengti!
– Greičiau, mes vėluojame!
– Paskubėk išsivalyti dantis ir eiti miegoti!

Tačiau ar dažnai susimąstome, kaip nuolatinis skubinimas veikia vaiką ir mūsų tarpusavio ryšį?

Rašytoja Rachel Macy Stafford pasidalijo asmenine istorija apie tai, kaip jos mažoji dukra išmokė ją sulėtinti gyvenimo tempą ir pastebėti tai, kas iš tiesų svarbu.

Vaikas, kuris niekur neskubėjo

Rachel gyveno įtemptai. Jos mintis valdė elektroniniai laiškai, telefono skambučiai ir perpildytas tvarkaraštis. Kad ir kaip stengėsi viską suspėti, darbų sąrašas niekada nesibaigdavo.

Jos mažoji dukra buvo visiška priešingybė – rami, smalsi ir niekur neskubanti. Kai reikėdavo išeiti iš namų, mergaitė dar norėdavo paieškoti mėgstamo daikto. Kai mama skubėdavo į susitikimą, dukra stabtelėdavo pasigrožėti gėle, pasisveikinti su sutiktu žmogumi ar apžiūrėti įdomų vabzdį.

Mama matė tik laikrodį ir darbotvarkę. Visa, ko nebuvo galima pažymėti darbų sąraše, jai atrodė kaip laiko gaišimas.

Todėl dažniausiai dukrai sakomi žodžiai tapo:

– Greičiau, greičiau!

Šie žodžiai skambėdavo ryte, dieną ir vakare. Nors nuo jų vaikas nepradėdavo judėti greičiau, mama ir toliau skubino.

Akimirka, privertusi sustoti

Vieną dieną šeima grįžo namo. Mažoji dukra iš automobilio lipo lėčiau, todėl vyresnioji sesuo susierzinusi jai pasakė:

– Tu tokia lėta!

Mama išgirdo ne tik dukros žodžius – ji išgirdo save. Pamatė, kad vyresnioji dukra kartoja jos elgesį ir nekantrumą.

Tą akimirką ji suprato, kad nuolatinis skubinimas veikia ne tik mažąją dukrą, bet ir visos šeimos tarpusavio santykius.

Ji pažvelgė mergaitei į akis ir pasakė:

– Atsiprašau, kad taip dažnai tave skubinau. Man patinka, kad tu moki neskubėti. Noriu būti kantresnė ir daugiau iš tavęs pasimokyti.

Dukros veidas nušvito. Vaikui buvo svarbu ne tai, kad mama visada elgtųsi tobulai, o tai, kad ji pastebėjo savo klaidą, ją pripažino ir pasiryžo keistis.

Sulėtinti tempą reikia mokytis

Nustoti vartoti žodžius „paskubėk“ ir „greičiau“ nebuvo sunkiausia dalis. Kur kas sunkiau buvo iš tikrųjų kantriai palaukti.

Mama pradėjo skirti daugiau laiko pasiruošimui. Kai su dukra kur nors eidavo, leisdavo jai dažniau pasirinkti ėjimo tempą. Kai mergaitė sustodavo kažkuo pasigrožėti, mama stengdavosi bent trumpam pamiršti planus ir pažvelgti į pasaulį vaiko akimis.

Ji pradėjo pastebėti tai, ko anksčiau nematė: dukros veido išraiškas, šypseną, jos susidomėjimą gamta ir nuoširdų norą bendrauti su aplinkiniais.

Paaiškėjo, kad dukros lėtumas nėra trūkumas. Tai gebėjimas būti dabartyje, stebėti, jausti ir džiaugtis paprastomis akimirkomis.

„Ar mums reikia skubėti?“

Kartą per atostogas mama su dukra sustojo pasimėgauti vaisiniais ledais. Staiga mergaitės veide pasirodė susirūpinimas:

– Mama, ar mums reikia skubėti?

Šis klausimas priminė, kad ankstesnio skubėjimo pėdsakai dar neišnyko. Tačiau mama galėjo pasirinkti, kaip elgtis dabar.

– Neskubėk, mieloji. Mes turime laiko, – švelniai atsakė ji.

Mergaitės veidas akimirksniu pašviesėjo, o pečiai atsipalaidavo. Jos sėdėjo, kalbėjosi, stebėjo aplinką ir tiesiog mėgavosi buvimu kartu.

Baigdama valgyti ledus, dukra paskutinį šaukštelį paliko mamai. Tą akimirką mama suprato, kad vaikui padovanotas laikas sugrįžta artumu, pasitikėjimu ir meile.

Kodėl vaikų nereikėtų nuolat skubinti?

Maži vaikai pasaulį pažįsta kitaip nei suaugusieji. Jiems svarbus ne tik galutinis tikslas, bet ir pats kelias. Apsirengimas, pasivaikščiojimas ar žaidimas jiems yra galimybė mokytis, tyrinėti ir ugdyti savarankiškumą.

Nuolat skubinamas vaikas gali pradėti jausti, kad:

• jo tempas yra netinkamas;
• suaugusiojo planai visada svarbesni už jo poreikius;
• klaidos ir lėtesni bandymai nėra priimtini;
• norint būti mylimam, reikia prisitaikyti ir viską daryti greičiau.

Tai nereiškia, kad šeima turi atsisakyti dienotvarkės ar niekur nebeskubėti. Vaikams reikalingos aiškios ribos, susitarimai ir pastovus ritmas. Tačiau tarp dienotvarkės laikymosi ir nuolatinio spaudimo yra didelis skirtumas.

Kaip kasdienybėje skubinti mažiau?

Galime pradėti nuo kelių paprastų pokyčių:

• Ryte skirti daugiau laiko apsirengti ir papusryčiauti.
• Iš anksto pasakyti vaikui, kad netrukus reikės baigti žaidimą.
• Vietoje „Greičiau!“ aiškiai pasakyti, ką dabar reikia padaryti.
• Leisti vaikui pagal galimybes apsirengti, susidėti daiktus ar pavalgyti savarankiškai.
• Įvertinti jo pastangas, net jei užduotis užtruko ilgiau.
• Palikti laiko laisvam žaidimui, stebėjimui ir spontaniškiems atradimams.
• Kai skubėti tikrai būtina, ramiai paaiškinti priežastį ir pasiūlyti pagalbą.

Kartais užtenka žodžius „Paskubėk!“ pakeisti sakiniais:

– Po penkių minučių keliausime.
– Nuo ko norėtum pradėti ruoštis?
– Matau, kad tau dar sunku. Ar galiu padėti?
– Kai apsiausime batus, galėsime eiti.
– Pabandykime tai padaryti kartu.

Kai nustojame skubėti, pradedame gyventi

Šiame gyvenimo etape esame tik vieną kartą, tačiau dažnai taip skubame, kad nebepastebime to, kas vyksta šalia.

Skubame užaugti, baigti mokslus, atlikti darbus ir pasiekti kitą tikslą. Tačiau skubėdami galime nepamatyti aušros, neišgirsti paukščių giesmių, nepajusti rasos po kojomis ir nepastebėti žmonių, kurie yra greta mūsų.

Vaikai primena, kad gyvenimas vyksta ne tik tada, kai pasiekiame numatytą tikslą. Jis vyksta ir pakeliui – renkant lapus, stebint boružėlę, klausantis vaiko pasakojimo ar tiesiog ramiai einant susikibus už rankų.

Mes tikriausiai vis tiek neatliksime visko, ką esame suplanavę. Tačiau galime išgirsti, pamatyti, paliesti ir pajusti tai, kas yra šalia mūsų ir kas iš tiesų kuria laimę.

Pabandykime rečiau sakyti vaikui: „Greičiau, greičiau!“ Ir dažniau parodykime, kad turime laiko jį išgirsti, pastebėti ir pabūti kartu.

„Dvarakos“ darželyje gerbiame individualų vaiko tempą. Siekiame, kad kiekvienas mažylis turėtų laiko apsiprasti, pabandyti, suklysti, pakartoti ir savarankiškai atrasti. Tikime, kad saugiai ir neskubinamas vaikas drąsiau pažįsta pasaulį bei auga pasitikėdamas savimi.

„Dvarakos“ darželio įkūrėjas Anantara das

📍 V. Krėvės g. 8, Lazdynai, Vilnius
📞 +370 689 09094