ESAME
TAM, KAD
DUOTUME
meilę

ŽMONĖS SAKO, KAD BŪDAMAS ČIA JAUTIESI TARSI PABĖGĘS Į KURORTĄ
AR Į KAIMĄ PAS MOČIUTĘ. PUŠYNAS, SODAS, NAMELIS VAIKAMS –
VISA TAI LABIAU PRIMENA JAUKIUS NAMUS NEI VAIKŲ DARŽELĮ. ŠIŲ
NAMŲ ŠIRDIS – VEDINIO DARŽELIO „DVARAKA“ DIREKTORĖ JOLITA
MAŽELIENĖ, O JŲ ĮKŪRĖJAS IR IDĖJOS PUOSELĖTOJAS – ANANTARA DAS.

Vaikų darželis – tik vienas iš daugelio „Dvarakos“ vykdomų projektų. „Dvaraka“ – tai bendruomenė: žmonės, kurie nori dovanoti žinojimą, kaip teisingai gyventi. „Mintis įkurti vaikų darželį man gimė dar prieš penkerius metus. Konsultuodamas žmones mačiau, kaip jiems sunku pasikeisti. Kuo vyresnis žmogus, tuo jis sunkiau keičia gyvenimo būdą: pristinga jėgų, valios. Tada supratau, kad, norint pakeisti visuomenę, reikia pradėti nuo mažiausiųjų. Dabar, atėjus Jolitai, mes galėjome įgyvendinti šį tikslą, nes labai svarbu rasti tinkamą vadovą, kuris degtų mūsų idėjomis, kuriam darželis būtų ne darbas, o gyvenimo dalis. Kiekvienas žmogus būtų laimingas, jeigu gyventų tuo, ką daro, jeigu rastų idėjų, kurias galėtų realizuoti“, – sako vedinio darželio įkūrėjas, bhakti jogas Anantara das.

Kas yra vedinis darželis?
Anantara: Vedinis darželis – tai šių laikų vaisius. Vaikai turėtų būti šeimoje, bet dabar yra kali amžius – blogio, pykčio, apgaulės amžius. Jis priveda prie to, kad mes išsiskiriame: vyras ir žmona išeina į darbą ir dar vaikus iš namų išveda, vakare susibėga, visi neturi laiko, pavargę, o vos pailsėję ryte vėl išsiskirsto. Per visus amžius nebūdavo tokio dalyko kaip darželiai – jie atsirado tik dabar. Anksčiau šeimos buvo gausios: tarkim, mano močiutė augo septynių vaikų šeimoje, senelis – vienuolikos. Vaikai vieni kitus prižiūrėdavo. Iki penkerių metų vaikas turi būti su mama, gauti jos meilę, dėmesį, globą, tačiau mums neva trūksta valgio, gėrimų, drabužių, mašinų,

„Mes su Jolita darbo darželyje klausimais nepatiriame jokios įtampos. Ji jaučia darželio idėją, ja gyvena, yra šimtu procentų jai atsidavusi, nori duoti meilę vaikams – tėvai gali jaustis visiškai saugūs. Ji jau užaugino savo vaiką, kuris yra labai geras žmogus, didžiausias pavyzdys kitiems: viskuo domisi, yra tiesus, atviras, drąsus paklausti, nebijo užstoti silpnesnį. Kai matai, koks vaikas yra užaugęs, gali suprasti, kokia jo mama, kaip jį ugdė, augino. Vadinasi, tokia direktorė gali pasirūpinti kitais vaikais, ji turi daug meilės. Pakanka ją pamatyti, ir nekyla klausimų, abejonių dėl jos nuoširdumo. Juk to nesuvaidinsi – pavargsi vaidindamas. Tiesiog Jolita tokia yra – atviros širdies.“

Vaikų darželio „Dvaraka“ įkūrėjas Anantara das

kelionių, namo, buto, todėl abu tėveliai einame į darbą ir vaikučius išvežame į darželius, nepaisydami to, kad jie verkia, nes nenori ten būti. Užsienyje jau trijų mėnesių kūdikius atiduoda į lopšelį, o yra šalių, kuriose net neleidžiama motinystės atostogų – valstybės nori, kad žmogus tik dirbtų. Kur tuomet meilė? Todėl mes čia tam, kad pakeistume mamą, kol jos nėra. Šio darželio paskirtis – duoti meilę. Štai kokia misija.

Kokiu būdu tėvai vaikams turėtų duoti meilę?
Anantara: Meilė – tai dėmesio rodymas: nešiojimas, globa, glostymas, maitinimas, kalbėjimasis, leidimas išsišaukti, lakstyti, supažindinimas su pasauliu.
Jolita: Kai į darželį atėję tėvai akcentuoja ir domisi tik vaikų ugdymo programa, man darosi truputėlį neramu, nes pagrindinė mūsų darželio ugdymo programa – priimti vaiką, bendrauti su juo, skirti jam visą dėmesį ir meilę, kad jis jaustųsi mylimas ir saugus. Todėl pas mus renkamos mažos vaikų grupės ir jose dirbti priimame mylinčius, atsidavusius žmones. Taip, mokėti skaičiuoti, pažinti raides, rašyti ar skaityti yra labai svarbu, bet akademinis mokymasis šioje amžiaus grupėje nėra pagrindas. Svarbiausia – meilė, dėmesys, bendravimas, mikroklimatas: ką tu vaikui duodi, ką jis išsineša, kaip jaučiasi. Mums svarbiausia vaiko emocijos: jis turi jaustis gerai, turi jausti meilę – tada bus saugus ir laimingas, natūraliai smalsaus, domėsis aplinka, pasauliu, mokysis pažinti, patirti, suprasti save ir draugus. Vaikui labai svarbu saugumas. Atsimenu iš savo vaikystės, kaip mane mažutę mama atvedė į darželį ir paliko tarp daugybės vaikų: man buvo taip baisu. Auklėtoja ar mokytoja kažkur toli, jos net nemačiau horizonte savo mažomis akytėmis, kaustė siaubas, nes bet kada kas nors gali pastumti ar nuskriausti… Taigi didžiausias mano noras – kad šiame darželyje vaikas jaustųsi saugus, mylimas. Tik tada gali prasidėti mokymas.

Anantara: Vaikas jau gimsta su baime ir, negana to, jį mažą kažkur ištremia. Pirmus metus mama turėtų vaiką tik prie savęs priglaudusi laikyti ir jam net nerodyti šio pasaulio – nėra ten į ką žiūrėti. Kūdikis turi matyti tik mamą – juk jis ką tik atėjo į šį pasaulį. Dėl to Rytų kultūrose mama uždengia vaikui galvutę ir taip nešiojasi. Mažylis pripranta, kad mama šypsosi, gera, rami, o paskui ir jam drąsiau gyventi: antrais metais vaikutis jau atsistoja, gali vaikščioti, ką nors žiūrėti. Ir vis tiek, jei tik kas nutinka, jis bėga pas mamą. Vaikas savaime išmoks, bet visų pirma jam turi būti saugu, kad suaugęs žmogus ateis vos pašauktas.

O kaip šiame darželyje ugdomi vaikai?

Jolita: Svarbiausias mūsų ugdymo tikslas – priimti vaiką kaip unikalią asmenybę, atpažinti jo poreikius, plėtoti gabumus ir talentus, teikiant pirmenybę meilei ir gerai vaiko savijautai. Darželio aplinka turtinga natūralios gamtos, kuri sudaro ugdytis palankias sąlygas, kupinas žaismės, nuotykių, atradimų. Darželio teritorijoje auginame ir tyrinėjame vaisius, uogas, daržoves, gėles. Vaikštinėjame šalia darželio esančiais pažintiniais miško takais. Taip pat yra ikimokyklinio ugdymo metodinės rekomendacijos, nustatytos gairės, kurios padeda individualizuoti vaikų ugdymąsi, kurti kiekvieno vaiko asmenybę atitinkančias ugdymo situacijas ir aplinką.

Anantara: Mes vadovaujamės bendrosiomis švietimo sistemos nuostatomis, tik papildomai įdedame daugiau meilės, daugiau žinių, norime, kad išėję iš darželio vaikai toliau sėkmingai tęstų mokslus, įstotų į aukštąsias mokyklas. Pas mus viskas taip pat kaip ir kitur, tik mes norime vaikams duoti dar daugiau – kad jie būtų dar gilesni, dar daugiau suprastų, suvoktų, mokėtų atverti širdį. Mokyklose vaikams sunku mokytis, nes ten susirenka skirtingo sąmoningumo, skirtingos prigimties vaikai. Todėl mes su tėvų ir astrologų pagalba stengiamės pažinti, koks vaikas atėjo, kokia jo prigimtis, kad nei tėvai, nei mes jo nespaustume tose srityse, kuriose jis neturi gabumų. Juk vaiko neišmokysi to, ko jis neatsinešė. Vienas iš mūsų tikslų yra pamatyti vaiko gabumus ir tai perduoti tėvams, čia ugdyti tas savybes, kurios užaugusiam vaikui leistų laisvai jaustis, būti savimi. Kai tėvai žino vaiko prigimtines savybes, gali lengviau jį ugdyti ir nesitikėti nepagrįstų dalykų. Geriau žmogus tegul būna savimi, negu užaugęs dirba tik dėl pinigų ir būna nelaimingas.

Jolita: Iki šešerių metų vaiko gyvenime vyksta daugybė svarbių dalykų, turinčių įtakos tolesniam jo gyvenimui. Todėl labai svarbu parinkti tinkamą aplinką, atsidavusius žmones, kurie jį su meile ugdytų. Tėvams taip pat reikia patarimų ar palaikymo vaikų auklėjimo, elgesio klausimais. Mes esame tam, kad padėtume, patartume, pasikalbėtume ir paremtume, nes kartais būna tokių situacijų, kuriose jiems tikrai sunku.

Kur tėvams pasisemti tos kantrybės?

Anantara: Kantrybė ugdoma meldžiantis. Pati didžiausia kantrybė ateina iš Dievo. Jeigu tėvai kiekvieną dieną po dvi valandas melstųsi, išsiugdytų kantrybę. Tada mama galėtų kiek tik reikia būti su vaiku, o vyras – ir su vaiku būti, ir išklausyti besiskundžiančią žmoną. Bet jeigu nesimeldi, tai nebus ir kantrybės – kaip ją išugdysi? Nėra mokyklos, kurioje šito mokytų. Žmonės gali kiekvieną dieną kartoti kokią nori maldą: „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ arba Maha mantrą – ir išsiugdys kantrybę. Nėra kito būdo. Juk ir pykstamės tarpusavyje, šaukiame vienas ant kito dėl to, kad nėra kantrybės.

Minėjote, kad keliate sau užduotį mokyti ne tik vaikus, bet ir tėvus. Kaip tai darysite ir kodėl?

„Pagal specialybę aš esu dailės, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytoja. Anksčiau dirbau gimnazijoje su vyresniųjų klasių mokiniais, dėsčiau jiems meno istoriją, kol viena bendradarbė pakvietė ateiti dirbti į darželį – vesti dailės būrelio ikimokyklinio amžiaus vaikams. Na, aš nuėjau į tą darželį, ir viskas – suklupau tarp tų vaikų ir nebeišėjau (juokiasi). Šio amžiaus vaikai atviri, nuoširdūs, smalsūs. Su jais dirbti be galo įdomu ir smagu. Ir tik dėkojau Dievui: „Ačiū Tau, kad čia esu“, nes man labai patiko su jais piešti, eksperimentuoti, žaisti su dažais… Gerai atsimenu, kaip būdavo su vyresniaisiais: kai skirdavau jiems kokias nors menines užduotis, jie bijodavo, nedrįsdavo jų laisvai atlikti, o mažieji – visi atviri. Supratau, kad būtent čia yra ta riba, kur dar galima vaikus palaikyti, paskatinti, kad jie nebijotų išreikšti savęs, kad augtų kaip asmenybės. Tada baigiau ikimokyklinio ugdymo studijas ir taip atsiradau čia.“

Vaikų darželio „Dvaraka“ direktorė Jolita Maželienė

Anantara: Tėvus mes mokysime, kad vaikas yra asmenybė nuo pat atėjimo į šį pasaulį pradžios. Jis nėra jų nuosavybė. Jis priklauso Dievui. Vaikas irgi atėjo mokytis mylėti, tik 20–30 metų vėliau nei tėvai. Jis jau yra asmenybė, jis atsinešė savo programą, savo charakterį iš praėjusių gyvenimų. Vedos sako, kad mes gyvename daug kartų, ir tai matyti žiūrint į vaikus. Jeigu tėveliai turi du ar tris vaikus, jie patys mato, kad visi vaikai skirtingai elgiasi, turi skirtingų gebėjimų, vėliau renkasi skirtingą gyvenimo būdą ir panašiai.

Požiūris, kad vaikas mažas, kvailiukas, nieko nemoka, yra neteisingas. Juk žmogus tik iki tam tikro laiko nemoka – viskas pasireikš kiek vėliau. Neteisingu požiūriu tėvai sužaloja vaikų psichiką, ir paskui sunku ją sutvarkyti. Jie tarsi žemina sakydami: „Tu vaikas, tu klausyk.“ „Barsiu, nubausiu, gausi, negausi, duosiu, neduosiu“, – bendraujama ne kaip su asmenybe, nesuprantant, kad penkerių metų žmogus tiesiog apimtas nežinojimo.

Tai tas pats, kas tėvus pasodinti prie lėktuvo vairalazdės ir pasakyti: „Skrisk.“ Tėvai, aišku, šauks ir sakys, kad nemoka, nes mokytis skristi reikia bent penkerius metus. Vaikas taip pat nemoka – per penkerius ar septynerius metus jį reikia išmokyti. Ką per tą laiką įdėsi, tą vaikas turės visą gyvenimą. Todėl reikia įdėti meilę, valandų valandas būti su vaiku, viską jam atiduoti – visą save.

Vaikas ateina kaip mokytojas. Atrodo, tėvai moko vaikus, bet vaikai tėvus irgi moko: bendrauti, dalytis, išklausyti. To tėvai net nesupranta. Jie mano, kad jei šiek tiek pažįsta pasaulį, tai jau yra pranašesni. Bet kaip tik daugelis iš mūsų jau neturime tų savybių, kurias dar turi vaikai – jie nėra sugadinti.

Žurnalas „VEDOS“ Nr. 9